Interviu su „Impress“ kūrybos vadove Laura Arlauske

Kaip trumpai apibūdintumėte, kas yra „Impress“ tiems, kas dar visgi jūsų nežino?

Lakoniškoji versija – esame kūrybinė agentūra. O iš tiesų – sakome, kad su tašku viskas ne baigiasi, o prasideda. Tad mūsų tarpusavio ryšys (su klientais, su kolegom, su pasaulio įvykiais, su savimi) ir artimas bendradarbiavimas yra esminis pradžios taškas. Taškelis po taškelio tyrinėjame svarbiausius klientų poreikius ir suteikiame aiškumo. Ir, tiesa, esame damos only.

Su kokiais projektais dažniausiai tenka dirbti?

Mūsų projektų ir klientų ratas gana platus – būna, kad tą pačią savaitę ir vizualinį identitetą kuriame, ir pakuotės dizainą ruošiame, ir katalogą, ir kokius smulkesnius darbus darome. Tad projektai tikrai įvairūs – nors reklamos kampanijos, prekės ženklai mums labai patinka, bet su savo klientais esame kasdien, ne tik su kūrybiniais darbais, tad mūsų negąsdina ir 300 puslapių leidiniai.

Kokie darbai jums pačiai labiausiai patinka?

Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad tie, kur daugiausiai laisvės kūrybai. Kai kūrybiniame procese gimsta netikėti, drąsūs sprendimai, kai tuos sprendimus „palaimina“ klientas. Ir, neslėpsiu, tikrai smagu matyti savo ir komandos darbus lauko stenduose ar parduotuvių lentynose – patinka dirbti su reklamos kampanijomis, įvairių produktų pakuotėmis.

Kaip renkate popierių spaudos projektams? Ar turite mėgiamas rūšis ar kolekcijas? Jei taip, kokias?

Popieriaus parinkimas priklauso nuo daug niuansų – kokia darbo paskirtis (ar tai, pvz., prabangi pakuotė, ar – itin dažno naudojimo katalogas), koks turimas biudžetas ir pan. Mėgiamų popieriaus rūšių tikrai turiu. Kai kurie popieriai – laiko patikrinti (juos rinkdamasi žinau, kad spauda nuguls kokybiškai), kiti džiugina savo nuolat atnaujinama spalvų palete. Dar yra popieriaus rūšių, kurios itin skiriasi nuo kitų savo tekstūra ar spalva, pvz., „Curious matter“, kuris buvo panaudotas net mano pačios vestuviniam kvietimui 😊

Ar mėgstate eksperimentuoti ir derinti skirtingas medžiagas?

Darbe ar gyvenime? 😊Turbūt nieko nebenustebinsiu raudonu lūpdažiu prie sportbačių, tad ir projektuose skirtingų medžiagų, tekstūrų derinimas mums atrodo savaime suprantamas – prie klasikinio, lygaus popieriaus deriname iššaukiančias spalvas, popierinius atvirukus dekoruojame mezgimo siūlais, miksuojame skirtingas medžiagas, taip siekdami išskirtinio rezultato.

Gal atsimenate, koks jūsų projektas jums kėlė didžiausią iššūkį ir kaip su juo susitvarkėte?

Iššūkių yra turbūt kasdien, didesnių ar mažesnių. Kartais – vėluojantis kurjeris, ir tuomet pagamintą produkciją skubiai vežame patys, pvz., į oro uostą, nes klientas išvyksta į parodą ir nebeturime laiko laukti. O kartais iššūkiai gerokai didesni, susiję su strateginiais, koncepciniais reikalais. Neišskirčiau vieno projekto, bet beveik su visais iššūkiais padeda susitvarkyti šie dalykai: išlaikyta ramybė (nes pakrikę nervai dar nepadėjo išspręsti nei vienos situacijos) ir komandos tarpusavio supratimas bei pagalba. Skamba kaip iš vadovėlio? Bet iš tiesų, vieno recepto, kaip suvaldyti krizes, nėra, nes viskas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo aplinkybių, laiko, kitų faktorių.

Gal pamenate kokią komišką situaciją, įvykusią vykdant projektą?

Juoko iki ašarų tikrai būna, ypač tokiuose projektuose, kur kas nors tirpsta, dūžta; kai paaiškėja, kad turime ne tuos rekvizitus fotosesijai; kai atėjus laikui filmuoti, lauke nebelieka sniego… Pamenu, kai darėme fotosesiją, ir jai reikėjo kokoso riešutų. Skeliame vieną – supuvęs, skeliame antrą – supuvęs, skeliame trečią – tas pats. Ir juokinga, ir nelabai, nes viskas suplanuota, o tų riešutų dar ne kiekvienoj parduotuvėj būdavo... Išgelbėjo skambutis kolegei, kuri nulėkė į kelias parduotuves ir pristatė kokosų siuntą tiesiai į studiją.

Darbas agentūroje gali kelti nemažai streso. Kaip su juo tvarkotės?

Anksčiau (prieš 5–10 metų) apie stresą agentūrose visi kalbėdavome kaip apie savaime suprantamą dalyką. Tarsi – viskas OK, toks darbas. Dabar tas stresas niekur nedingo, bet atsirado poreikis jį mažinti, su juo „tvarkytis“. Didžiausią stresą keldavau sau pati – su pažadais, noru viską padaryti šiandien, čia ir dabar. Tad pirmiausia pradėjau riboti savo darbo valandas, išmokau deleguoti kai kurias užduotis, supratau, kad yra ir „rytoj“ diena, ne tik „vakar“. O taip pat – laikas sau, tylos stovyklos, meditacinė muzika, kvėpavimo pratimai ir pan. Nieko stebuklingo, bet – veikia.

Koks didžiausias pomėgis už darbo ribų?

Esu kelionių mylėtoja. Vieni sako, kad keliauju daug, aš sakau – palyginus su kuo 😊 Per metus į svečias šalis išvykstu bent 2–3 kartus (viena iš tų kelionių būna ilga, kokių trijų savaičių). Kelionės man – ir hobis, ir laimė, ir jaudulys, ir būtinybė. Juokauju, kad geriausiai jaučiuosi, kai kišenėje turiu būsimos kelionės bilietą. Beje, atostogos man – atsijungimo nuo darbo būdas, per jas aš netikrinu pašto, nedalyvauju kolegų forumuose, netgi neskaitau „LinkedIn“.

Ko palinkėtumėte įmonėms, kurios kreipiasi į kūrybines agentūras?

Pasitikėjimo jausmo ir noro bendradarbiauti. Apie pasitikėjimą – labai svarbu tikėti, kad agentūra išmano savo darbą, ir kad savo sprendimais siekia jums sėkmės. Dėl bendradarbystės – visada sakau, kad apie produktą ar paslaugą geriausiai išmano pats klientas, tad mums tas žinias reikia perimti. Tad kartu su klientu pildome briefus, gilinamės į procesus,  jei reikia – dalyvaujame strateginėse sesijose, bet neišsiskirstome į skirtingas puses atskirai daryti dalykų.  Laikai, kai kliento frazė apie tikslinę auditoriją buvo „vyras, 50 metų, miestietis“ priimtina, baigėsi 😊 Dabar dirbame kartu, kol randame atsakymus.

O ko palinkėtumėte pradedantiems dizaineriams, kūrybininkams?

Degančių akių, kantrybės ir noro kurti. Jei darbus darysite „iš pareigos“ ar atmestinai, tai labai jausis tiek galutiniame rezultate, tiek santykyje su klientu. Linkiu įsigilinti, išgirsti klientą ir suprasti vartotoją, įsijausti.

Dėkui už pokalbį!