Kalbiname Nijolę Daujotytę-Kuolienę, leidyklos „Odilė“ įkūrėją apie knygos atsiradimo kelią, popieriaus parinkimą knygai bei kokią knygą rekomenduoja skaitytojui.
Kalbiname Nijolę Daujotytę-Kuolienę, leidyklos „Odilė“ įkūrėją apie knygos atsiradimo kelią, popieriaus parinkimą knygai bei kokią knygą rekomenduoja skaitytojui.
„Odilė“ leidžia knygas apie, jos manymu, svarbius dalykus; nebūtinai šiuo metu „madinga“ tema;
knygas, turinčias ryškią asmenybiškumo, individualaus mąstymo ir matymo žymę; parašytas šiandien, vakar arba labai seniai; vaikams ir suaugusiesiems; iš Lietuvos ir viso pasaulio.
Pirmiausia patinka atrasti knygą, kurią norėtum išleisti; arba apie ją išgirsti.
Po to labiausiai laukiu pirmo pasimatymo su naujai išleista knyga. Su nerimu, kaip ir dera prieš svarbų pasimatymą.
Pradžioje tiesiog norėjosi išleisti knygas, apie kurias seniai galvota, kurių nebuvo pavykę paskelbti ankstesniuose leidybiniuose darbuose.
Vėliau po truputį pradėjo burtis be galo svarbus bendraminčių vertėjų ir autorių ratas.
Viena pasirodžiusi knyga pritraukia kitą. Talentingiausi įvairiakalbiai vertėjai ir bičiuliai stebuklingai praveria duris į įvairiausių šalių knygų pasaulį: latvių, italų, ispanų, vokiečių, anglų, prancūzų, portugalų.
Drįsiu pasakyti: tiesiog intuicijai čia tenka ne paskutinės svarbos vaidmuo:)
Kokia reikšmė teks popieriaus pasirinkimui, ar net jo paieškai, daugmaž aiškėja nuo pirmos minties apie būsimą knygą.
Idealu, kai pasirinktas knygas dailininkas, vis dažniau dabar vadinamas dizaineriu, puikiai išmano turtingą popierių pasaulį ir aistringai domisi jų naujovėmis, greitai perpranta jų savybių ir paskirties subtilumus.
Kitas būdas – konsultuotis su popieriaus tiekėjais, išties aistringai mėgstančiais savo darbą ir tiesiog įkvėptais popierių grožio! Tikra laimė leidėjui tokį konsultantą sutikti.
Visos šios popieriaus savybės svarbios. Man ryškiausią emociją vis dėlto suteikia spalva.
Nežinau, ar teisingos žinios apie atliktą eksperimentą, kokią įtaką pirkėjui daro knygos viršelio spalva, bet būčiau linkusi jomis tikėti. Toliau, žinoma, svarbus ir popieriaus lytėjimo pojūtis ir pozityvios žinios, kaip jis pagamintas.
Taip jau susiklostė, kad šiuo metu daugiausia ir skaitau knygas arba kūrinius, kuriuos planuojame leisti.
Labiausiai mėgstu į atskiro žmogaus individualų pasaulį gramzdinančias knygas. Dažniausiai jos neturi siužeto. Kartais jų nebūtina skaityti iš eilės. Paskutinių metų man vis dar nepralenkiama knyga: Fernando Pessoa ,,Nerimo knyga“. Taip pat Moišės Kulbako „Mesijas, arba Efraimo sūnus“. Dabar su nuostaba pradedu atrasti latvių literatūrą, latvių rašytojų gebėjimu įsigilinti į atskirą temą, ją atskleisti, regis, iki dugno, papasakoti apie „kito“, „kitokį“ gyvenimą. Nekantrauju sulaukti šiuo metu spaudai rengiamo Andrio Kalnozolo romano „Mane vadina Kalendoriumi“, savitos Foresto Gampo versijos.
Palinkėčiau skaityti knygas ir tik tas knygas, kurios jums tikrai patinka, o ne tas, apie kurias dauguma kalba.