Interviu, Įkvepiančios istorijos, Naujienos
20 Bal 2021 —
Atsispausdinti
Kitos_knygos_1096x519.jpg

Šiandien pristatome interviu su Aira Niauronyte „Kitos knygos” leidybos projektų vadove. Leidykla „Kitos knygos” visoms savo leidžiamoms knygoms kompensuoja CO2 emisiją, dalyvaudama „Klimato kompensavimo" projekte.

Šiandien pristatome interviu su Aira Niauronyte „Kitos knygos” leidybos projektų vadove. Leidykla „Kitos knygos” visoms savo leidžiamoms knygoms kompensuoja CO2 emisiją, dalyvaudama „Klimato kompensavimo" projekte.

Pokalbiai ne biure. Kalbiname „Kitos knygos” leidybos projektų vadovę Airą Niauronytę

 

Kaip nusprendėte, kad dalyvausite „Klimato kompensavimo” projekte?

Ieškojome galimybių, kaip spausdinant knygas prisidėti prie aplinkos tausojimo ir bent iš dalies kompensuoti tai, ką išeikvojame. Lietuvos knygų rinka labai maža, todėl kol kas dar neturime galimybės rinktis perdirbto arba iš kito, ne medienos, pluošto pagaminto popieriaus – tai tiesiog būtų per brangu. „Klimato kompensavimo” projektas leido mums, kaip nedideliam verslui, investuojant į popieriaus gabenimo taršos kompensavimą, dėti pamatą sąmoningesniam pasauliui. Ačiū Jums už šią galimybę.

 

Kodėl Jums tai svarbu?

Norisi, kad kasdieniai darbai ir leidyklos veikla suteiktų kuo daugiau naudos žmonėms ir kuo mažiau žalos aplinkai. Dėl tos priežasties labai renkamės ir ką leisti – kad išleistos knygos nebūtų tik panaudotas popierius, bet kurtų išliekamąją vertę ne vienus metus.

Dalis mūsų išleistų knygų skleidžia žinią apie klimato kaitą ir skatina kritinį mąstymą. Esame išleidę ne tik Peterio Wohllebeno ar Jennifer Ackerman knygų apie gamtą, paukščius, bet ir knygų apie gyvūnų teises bei klimatą – Peterio Singerio „Gyvūnų išlaisvinimas“, kurioje kalbama apie mėsos perdirbimo pramonę, taip pat kanadiečių autorės Naomi Klein „Tai viską keičia“, kuri laikoma viena svarbiausių knygų apie klimato kaitą apskritai, dabar leisime kritišką aktyvisto ir žurnalisto Michaelo Shellenbergerio „Pasaulio pabaigai ne“ (Apocalypse Never). Nepaisant to, kad Lietuvoje panašios knygos nėra bestseleriai, mums svarbu skleisti žinią ir dalyvauti dialoge apie klimatą, nes tai viena aktualiausių žmonijos probemų šiuo metu.

Taigi mums svarbu, ir kad spausdami knygas, kiek galime, prisidėtume prie planetos tausojimo.

 

Ar tai, kad kompensuojate popieriaus gabenimo metu išskiriamą CO2 emisiją, suteikia pridėtinės vertės autoriams?

Manau, kad ne. Tai juk nepagerina tekstų (Šypt). Gal ne visi autoriai ir žino, kad kompensuojame popieriaus transportavimo taršą. Gal ateityje į tai bus atkreiptas didesnis dėmesys.

 

Kokia jų reakcija į „Klimato kompensavimo” projektą? Gal yra autorių, kurie būtent todėl renkasi Jūsų leidyklą?

Kai autoriai ar skaitytojai pamato knygoje logotipą ir įrašą apie taršos kompensavimą, apsidžiaugia, žinoma. Žmonėms tai kelia pagarbą. Bet nemanau, kad autoriai tik dėl klimato taršo kompensavimo norėtų bendradarbiauti su mūsų leidykla, tam turbūt yra kitų priežasčių.

 

Kaip galvojate, kokiais dar būdais galima būtų prisidėti prie aplinkos tausojimo?

Būdų simboliškai prisidėti prie aplinkos tausojimo gali būti daug: nesinaudoti taršiu automobiliu, nevalgyti mėsos (mūsų leidykloje yra keli vegetarai), rūšiuoti šiukšles, bet visi šie pavienių žmonių veiksmai, deja, nedaro įtakos pasaulio mastu.

Pavienio žmogaus ar nedidelės įmonės pastangos didelių pasaulinių pokyčių neatneš. Rimti ekologiniai sprendimai turėtų būti priimami valstybių ar didžiųjų korporacijų mastu. Atliekų perdirbimas iš principo neapsimoka, ir, tarkim, vienkartinių plastikinių pakuočių pasaulio mastu turbūt artimiausiu metu nebus atsisakyta, nepaisant to, kad jų žala akivaizdi, o perdirbimo mastas išlieka mažas. Kartais žmonės – paprasti vartotojai iš išsivysčiusių šalių – jaučiasi kalti dėl to, kad naudoja plastiką ar popierių, nes šių medžiagų gamyba niokoja gamtą, bet aš manau, kad iš tiesų atsakomybę turėtų prisiimti valstybės ir didžiosios verslo korporacijos, kurios priima sprendimus, būtent jos turėtų galią pakeisti situaciją iš esmės, niekas kitas. Nereikia apsigauti, kad nuo to, į kurią šiukšliadėžę įmesime pakuotę, priklauso tai, ar pasaulis bus išgelbėtas, ar ne…

O aš svajoju, kad popierius iš bananų žievių, žolės ar kito pluošto – ne iš medienos – kada nors pagaliau taps prieinamas ir daug dažniau naudojamas spausdinant knygas – tai būtų politinis sprendimas, padedantis išsaugoti miškus.

Dėkojame už pokalbį.