Interviu su knygų dizaineriu Jurgiu Griškevičiumi

Daug dirbate su knygų dizainu. Kas labiausiai patinka dirbant su knyga?

Turbūt labiausiai patinka tai, jog knyga kartu yra ir dvimatis ir trimatis objektas. Įdomu dirbant suderinti šias dvi perspektyvas. Taip pat įdomi ir knygos istorija/tradicija, kurią galima savitai interpretuoti ar ja manipuliuoti. Dar vienas patinkantis aspektas – knyga yra ilgaamžė ir nepranyksta iš istorijos labai ilgai.

Jurgis Griškevičius paskaitoje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Ar perskaitote knygas prieš pradedant kūrybinį procesą?

Stengiuosi perskaityti ar bent jau dalinai susipažinti. Nesu tikras ar galėčiau apipavidalinti knygą nesusipažinęs su ja. Knygos tekstas man yra pagindinis šaltinis ieškant sprendimų jos apipavidalinimui.

Michelio Houellebecqo knyga „Serotoninas“. Nuotrauka leidyklos „Kitos knygos“.

Ar yra kažkokie ypatingi dalykai/taisyklės, kurias būtina žinoti ir galbūt jų laikytis kuriant knygos dizainą?

Ir taip, ir ne. Tos taisyklės yra dažniausiai nerašytos, susiformavusios per kelis amžius. Todėl labai nesunku laužyti jas ir atrasti naujas formas. Mano paties praktikoje svarbiausia taisyklė yra viena – patogumas skaityti knygą. Šiuo atveju dizaineris yra tiltas tarp knygos autoriaus ir skaitytojo.

Kaip dažniausiai gimsta idėjos, kaip turėtų atrodyti knyga?

Skaitydamas tekstą bandau susidaryti asmenišką įspūdį, taip pat suprasti autoriaus viziją. Dažniausiai dirbu simboliais ir metaforomis. Bandau „išversti“ knygos tekstą per vieną, svarbiausią, metaforą. Metafora gali būti perteikta per grafinį vaizdą, per spalvą, per šriftą ar per medžiagiškumą.

Jun'ichirō Tanizaki „Odė šešėliams“. Leidyklos „LAPAS“ nuotrauka.

Kuriuo metu kūrybiniame procese pradedate galvoti apie popierių?

Pačiame pirmame etape. Eskizuojant iškart bandau įsivaizduoti būsimą fiziškumą t. y. popierių, dažus, kitas technikas. Viskas tampriai susiję tarpusavyje, tad nesigauna galvoti apie vieną negalvojant apie kitą.

Ar Lietuvos leidyklos suteikia laisvės renkantis popierių, ar visgi dažniau turite tam kažkokių apribojimų?

Kaip kurios. Mažuma suteikia visišką laisvę. Biudžeto apribojimai yra kasdienybė knygų leidyboje, tad dažnai tenka dirbti primityviais resursais. Tačiau dizainerio darbo specifika ir yra darbas su apribojimais, tad tai netampa esmine kliūtimi.

Valdas Papievis „Ėko“.
Leidyklos „Odilė“ nuotrauka.

Kaip renkatės popierių?  Kiek realūs popieriaus pavyzdžiai įtakoja sprendimą?

Taip, popieriaus katalogai yra dažniausiai naudojami, visuomet guli po ranka. Ir pasikonsultuoti su tiekėjais tenka. Tačiau būna, jog atrandi įdomių popierių vartant knygas ir tuomet bandai surasti kas jose buvo panaudota.

Kas Jums svarbu renkantis popierių?

Svarbiausia man yra pojūtis liečiant ir žiūrint. Kaip versis puslapiai? Kaip įsigers dažai, kaip žvilgsnis „slys“ tekstu? Šie dalykai man yra svarbiausi.

Vaiva Grainytė „Gorilos archyvai“.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka.

Gal turėjote projektą, kai pasirinkus nebandytą popierių, galutinis rezultatas viršijo jūsų lūkesčius?

Taip. Galiu pasakyti, kad taip dažniausiai nutinka su itališkais popieriais.

Ko palinkėtumėt dizaineriams, kurie galbūt norėtų, bet vis dar nedrįsta imtis knygų dizaino?

Svarbiausia yra skaityti knygas, domėtis jomis. Pats kolekcionuoju knygas, keliaudamas po užsienio miestus visuomet aplankau kelis knygynus, ieškau knygų, kurios mane sudomintų.

Grįžtant prie klausimo, knygų dizainas reikalauja laiko ir kantrybės, kaip ir visas knygos atsiradimo pocesas: rašytojas rašo metus ar kelis, vertėjas verčia kelis mėnesius, redaktorius redaguoja kelias savaites ar mėnesius, dizaineris „paišo“ savaites ar mėnesius, spaustuvė spausdina kelias savaites. Tai darbas reikalaujantis kantrybės ir kruopštumo. Tačiau, kaip minėjau, ilgai kurta knyga tampa ilgaamže.

José Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“.  „Antalio“ nuotrauka.